Asmeninio archyvo nuotrauka
Idėjos naujoms istorijoms galvoje gimsta pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis ir tada, kai nesu tam pasiruošusi. Dažniausiai galvoje jos užgimsta naktį, prieš užmiegant, kai kūnas pradeda atsipalaiduoti ir esu nei prabudusi, nei mieganti. Toks keistas būdravimo režimas arba priešpaskutinė stotelė iki išsijungiant smegenims.
Bet kartais, idėja ateina žiūrint siaubo ar kriminalinės dokumentikos filmą. Ir ne, istorijos siužetas nėra niekaip susijęs su tuo ką mato akys. Tarytum, kol viena smegenų pusė priima informaciją iš išorės, kita dirba atskiru režimu. Ir kažkuriuo momentu jaučiu, kad prieš akis manau nebe filmą. Keista, tiesa?
Ir keista, ir baisu, nes kartais nesuprantu kodėl būtent taip mano smegenys patenka į kūrybinį režimą.
Knygos gimimas – nuostabus dalykas!
Kiekviena nauja idėja yra tarsi išdygusi sėkla, minčių dirvonuose, bet ar jai lemta augti? Vienos idėjos galvoje gyvena ilgai, diena iš dienos sukasi mintyse tarsi kino juosta. Pasikeičia vienas kitas kadras ar detalė. Ir vėl viskas iš naujo. Sukasi. Dega. Liepsnoja iki skausmo. Ir jeigu išgyvena visą šį uraganą – vaizdiniai iš galvos keliauja ant popieriaus.
Turiu įprotį – tokias ūgtelėjusias idėjas užsirašyti į užrašinę, kurią vadinu „Šventu raštu“ (kaip kokia religinė rašytojos knyga 🙂 ). Ir būtinai ranka. Kol rašau, akys analizuoja žodžius, sakinius, istorijos tėkmę. Dažniausiai istorija ateina su veikėjų vardais ir juos supančia aplinka. Šio proceso metu mano smegenys toliau apdirba istoriją, pridėdama kitų vingių, papildomų veikėjų bei situacijų. Tada pasigirsta širdies balsas, kuris sako taip arba ne. Galbūt ne dabar.
Tokių užrašytų, kartais net iki smulkių detalių, istorijų yra ne viena. Pavyzdžiui, ketvirtosios knygos idėja skaičiuoja devintus metus. Ir tik pernai, kai 2024 metų gegužę atidaviau „Vilko dukros“ rankraštį redagavimui, ėmiausi šios. Kodėl reikėjo tiek ilgai laukti? Nežinau.
Bandymų buvo ne vienas, bet priėjusi vieną ar kitą etapą strigau ir istorija nesivystė. Dabar – rankraštis eina link pabaigos.
Knygos gimsta kuriant su meile!
Darbas nusidirba dirbant, knygos – rašant. Bet kaip ir visus darbus, jį daryti reikia su meile. Istorijai nustojus vystytis – nevadinu to rašymo bloku. Ugnis priblėso. Visko būna. Priimu tai kaip natūralų procesą. Juk gyvenimas, tas tikras, kurį reikia gyventi, išjausti, lipdyti ir puoselėti, nestovi vietoje. Paleidžiu idėją, bet neatsisakau. Leidžiu jai gulėti, o veikėjams, kurie kartą gimę galvoje visada ten ir liks, nuspręsti kokią istoriją nori papasakoti. Vieni tyli metus, kiti ilgiau. O kartais, jie šaukia, nes nori būti laisvi ir gyventi savo gyvenimą DABAR. Tada rankraštis virsta knyga.
Kaip ir žmonės, veikėjai auga ir bręsta. Tačiau vieni tai daro tyloje, kiti autoriaus akivaizdoje. Ir tas procesas yra nuostabus. Matyti, kaip idėjos užauga, virsta šiuo tuo apčiuopiamu, alsuoja gyvybe. Su jomis auga ir mano vidinis aš, kol ateina laikas jas paleisti į pasaulį.
Linkėjimai,
Erika Amber
Asmeninio archyvo nuotrauka