Prabėgus septyniems metams po antrosios knygos išleidimo grįžtu pas skaitytojus su nauja istorija.
Pagaliau! – sakau sau. – Seniai buvo laikas.
Ir taip. Ir ne. Viskam ateina savas laikas, o iki šio momento man reikėjo dar šiek tiek nugyventi gyvenimą.
Viduje ir džiugu, ir baugu. Nors tai jau ne pirmas kartas, bet jausmas panašus: lauki, nekantrauji, spirgi viduje iš laimės, nes jau tuoj tuoj, ir supranti, kad virpa ne tik širdis, bet rankos ir kojos.
Su kiekviena nauja istorija man norisi išmėginti ką nors naujo, pasimatuoti „kitus drabužius“, narplioti kitokias problemas. Tai iššūkis, dar labiau pakelta vidinė kartelė, bet tuo pačiu galingas postūmis eiti į priekį. Ieškoti. Tyrinėti. Domėtis. Analizuoti. Mokytis ir taisyti.
Tobulėjimas ateina per darbą.
Pertrauka kūryboje, leido man daug ką apsvarstyti. Pamatuoti iš naujo. Ryžtis nerti giliau, nei iki šiol, kartais praplėšiant ne vieną vidinę žaizdą, analizuojant kiekvieną jausmą ar potyrį. Vienas jų: nesislėpti nuo lietaus, o sustojus užversti galvą ir mėgautis vėsiais lietaus lašais tykštančiais ant iškaitusių skruostų, justi kaip plonomis srovelėmis vanduo slysta oda, ją vėsindamas.
Iki tol knygose vengiau paleisti savo pačios emocijas, išgyvenimus tam tikrais gyvenimo etapais. Kur kas lengviau sukurti situaciją, priskiriant veikėjui tam tikrus išgyvenimus, įstatyti save į jo vietą, nei atplėšti savą žaizdą ir išrašyti juodu ant balto, žinant, kad knygą paleisi gyvenimui. Analizuoti svetimas problemas ir veiksmus iš šalies gerokai paprasčiau. Tada vidinis kritikas ne toks bauginantis, lankstesnis. Priešingai, nei atsisukant atgal, žvelgiant į save – tada jis gali būti negailestingas:
– Kodėl taip padarei? Kodėl pasirinkai taip, o ne kitaip? Juk žinojai, kas laukia!
– Taip, žinau. Dabar. Kai esu ta, kuri atsigręžia atgal ir turi daugiau patirties, matanti platesnį vaizdą, nes galiu žiūrėti „iš šalies“ į tai kas buvo. Jei tuo metu būčiau žinojusi, būčiau rinkusis kitaip, – atsakau tam vidiniam kritikui. – Bet jeigu būčiau pasirinkusi kitaip, nebūčiau tuo, kuo esu dabar. Nežinočiau to, ką žinau dabar. Tai kuris iš mūsų teisus? – pridedu.
Tada abu tylime.
Kalbėti nebesinori. Nesinori ir analizuoti ar prisiminti, bet jausmas viduje (geras ar blogas) tupi kažkur giliai ir krebžda. Su kiekviena patirtimi, prie jo prisijungia dar vienas. Ir dar vienas. Kol galiausiai nebepavyksta sudėlioti minčių, nebegali nutildyti to triukšmo. Nebelieka vidinės ramybės, nes tiesiog ten, viduje, nebėra vietos visiems tiems susikaupusiems jausmams.
Galiausiai atėjo laikas. Laikas paleisti bent dalelę to, kas tūno viduje ir nerimsta.
Knygos idėja brendo trejus metus. Padrikas mintis, atskirus epizodus ar dialogus užrašydavau į juodraštį. O pats rašymo procesas truko daugiau nei pusantrų metų. Kelis kartus nusistačiau terminą, iki kada privalau pabaigti, bet rašant reikia gyventi ir gyvenimą, kuriame serga vaikai, mūza pasiima atostogų, nuovargis atima jėgas net atsiversti kompiuterį. Nepaisant to, laikas pralėkė nenusakomai greitai diena iš dienos gyvenant kartu su savo veikėjais, skaitant ir sisteminant informaciją. Šlifuojant veikėjų charakterius. Bet tuo kūryba ir įdomi. Ieškant vieno ar kito dalyko, sužinai daugybę kitų, papildančių žinių bagažą, o tai reiškia – dar vienu laipteliu aukštyn.
Nesiekiu parašyti tobulo kūrinio. Bet noriu tobulėti su kiekviena knyga. Noriu mokytis, taisyti klaidas. Atkreipti dėmesį į dalykus, kuriuos, galbūt, praleidau ankščiau.
Pertrauka kūryboje išėjo į naudą. Ne tik rašymo prasme. Asmeniniame gyvenime pasikeitė labai daug dalykų. Pasikeičiau aš. Bet turiu prisipažinti, jog sustoti buvo lengviau, nei vėl imti judėti. O ir viskas pradžioje atrodė ne taip. Netinkama. Be ugnies. Teko ištrinti ne vieną tūkstantį žodžių. Ne kartą tryniau viską lauk ir vėl pradėjau nuo pradžių.
Taip gimė „Vilko dukra”. Bet apie procesą papasakosiu kitą kartą.

„Vilko dukra“ – psichologinis romanas, vietomis tamsus ir niūrus, su pakilimais ir nuosmukiais, skrodžiantis: pykčio, pagiežos, skausmo, praradimo, troškimo ir geismo kalneliais. Pagrindinė veikėja bus priversta priimti ne vieną sunkų sprendimą renkantis save pirmiau kitų tam, kad pasveiktų. Kad išgytų ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Tiesa, kai kurie randai lieka visam laikui.
Tai bus romanas, apie veiksmus ir jų pasekmes, kaip vienas įvykis gali kardinaliai pakeisti visą žmogaus gyvenimą, perrašyti jo istoriją. Visgi, kiekvienas renkamės savo kelią. Geras jis, ar blogas, tačiau mūsų, o gebėti mokytis iš savo klaidų yra vertybė.
Ir galiausiai, tai bus istorija apie laisvę. Vidinę ramybę ir namus, kuriuose pagaliau jautiesi savo vietoje.

Erika Amber