Yra temos, kurios beldžiasi į istorijas neklausdamos leidimo. Tai temos, apie kurias dažnai patogiau tylėti, sušvelninti ar palikti nuošalyje, tačiau jos yra neatsiejama mūsų visų gyvenimo dalis – net jei nemaloni, net jei kelia diskomfortą.
Gabijos Milčiūtės nuotrauka.
Rašydama knygą „Vilko dukra“ paliečiau tai, ką daugelis nutylime net sau:
priklausomybę, vaikystės traumas, santykius su tėvais, patyčias, emocinį nesaugumą.
Visa tai – ne vien praeities atgarsiai. Tai šaknys, kurios prasideda dar vaikystėje ir tęsiasi toliau – paveikdamos santykius, pasirinkimus, tapatybę, savęs ir pasaulio suvokimą.
Mūsų patirtys ne tik formuoja – jos ir atima. Kiekviena trauma ar skaudus išgyvenimas turi savo kainą. Ir už ją kiekvienas moka skirtingai. Mūsų patirtys ne tik formuoja – jos ir atima. Kiekviena trauma ar skaudus išgyvenimas turi savo kainą. Ir už ją kiekvienas moka skirtingai.
Naujai rašomoje knygoje šios temos ne tik tęsis – jos taps gilesnės, bus kalbama apie emocines manipuliacijas, tylos kainą, kaltę, gėdą, nesaugumą pasirinkimuose, tačiau svarbiausia – aš nesiūlau atsakymų.
Kaip autorė, sąmoningai vengiu primesti savo nuomonę ar pasakyti, ką veikėjas „turėjo“ daryti. Mano ir veikėjų gyvenimo linijos – skirtingos. Jie turi savas istorijas, savas duobes, klystkelius, motyvus, kuriuos verta narplioti. Man svarbu pakviesti skaitytoją stebėti, suprasti, gilintis. Ieškoti ne kaltų, o priežasčių. Narplioti pasirinkimų logiką, ieškoti to, kas slypi po išoriniu elgesiu.
* Kodėl veikėjas pasielgė vienaip, o ne kitaip?
* Kokios traumos nulėmė jo pasirinkimus?
* Ar žinodami visą kontekstą vis dar smerktume jį taip pat?
* O gal patys būtume pasirinkę tą patį, nors manome, kad ne?
Nėra vieno teisingo kelio. Nėra vieno atsakymo. Nėra vieno teisingo veikėjo. Savo istorijose neieškau kaltų – ieškau tikrumo.
Kartais tik per skausmingą atvirumą galime pagaliau pamatyti save, ar kitą, aiškiau.
Suprasti.
Galbūt laiku ištiesi ranką.
Paklausti: „kodėl taip jautiesi?”
Erika Amber