Dažnai tenka sulaukti klausimų: Ar knygoje esantys veikėjai yra tikro žmogaus atspindys/ prototipas? Ar sukurti veikėjui rinkausi konkretaus žmogaus savybes? O gal koks nors pažįstamas įkvėpė mane sukurti vieną ar kitą veikėją? Ir panašiai.
Tiesa tokia, jog veikėjai, gyvenantys knygoje, nėra nei tikri, nei išgalvoti. Jie žmonės, įstrigę kažkur tarp realybės ir tikrovės pančių. Knyga yra jų kelias į laisvę.
Design by master1305 Freepik
Image by Freepik
Kaip gimsta veikėjai?
Veikėjai, kaip ir visas kūrybinis procesas, persipina su autoriaus patirtimi: išgyvenimais, praradimais ir atradimais, gyvenimo kelyje sutiktais žmonėmis, matytais filmais, skaitytomis knygomis. Visos šios, teigiamos ir neigiamos, patirtys lieka atmintyje, padalintos į skirtingus stalčiukus. Atėjus tinkamam momentui – maža dalelė jų nugula į veikėjo charakteristiką.
Vienam galbūt atiteks koks nors pomėgis, kitam giliai širdyje gniaužiama emocija, trečiam – daugelį erzinantis įprotis. Ir taip dalelė po dalelės, išpildomas veikėjo paveikslas. Tačiau jis nėra konkretaus žmogaus atspindys.
Jeigu įsivaizduotumėte veidrodį, sulipdytą iš skirtingų formų ir dydžių šukių – tai veikėas atrodytų maždaug taip.
Pykti, džiaugtis, verkti, skaityti knygas, dirbti mokytoju ar pardavėju gali daugybė žmonių. Kaip ir siekti geresnio gyvenimo ar nekęsti taip stipriai, jog padarytų bet ką, kad sugniuždytų savo priešininką. Tad tai nėra išgalvota. Ir dviračio čia neišrasime.
Kur yra ta riba, tarp realybės ir fikcijos?
Fikcija prasideda tada, kai iš skirtingų charakterio savybių sulipdytą veikėją, suteikdama tik jam būdingą, mano manymų jam tinkamiausią išvaizdą, apgyvendinu vienokioje ar kitokioje situacijoje. O čia, jis priverstas ieškoti išeities iš padėties, priverstas spręsti problemas, kurti santykius, pažinti ir mokytis.
Vienos situacijos skirtos veikėją pamokyti, kitos ugdyti, trečios – leidžia rinktis: augti, arba likti įstrigus tame pačiame taške. Iš čia tik jie sprendžia, kaip gyventi toliau. Man belieka tik užrašyti.
Mano, kaip autorės, tikslas yra leisti veikėjams kisti. Ir tai nereiškia, jog blogasis personažas taps didvyriu, išspręs visas savo problemas ir gyvens ilgai ir laimingai. Juk tikrovėje ne viskas nudažyta rožine spalva, o pabaigos palydimos džiaugsmingomis fanfaromis, tiesa? Veikėjas gali pakilti, lygiai taip pat gali pasiekti dugną.
Image by Freepik
Pagrindinis veikėjas – ne toks, kaip visi.
Gyvenime žmonių būna visokių, įvairiapusių. Gyvenimiškos patirtys mums įdiegia teigiamas ir neigiamas savybes, kurios ilgainiui, priklausomai nuo aplinkos, ima dominuoti. Dėl tos vienos, ar kelių dominuojančių savybių, mes linkę įsiminti konkretų asmenį labiau, nei kitus. O kalbėdami apie jį su kažkuo kitu, neretai jį vadiname vardu, kurį atspindi jo asmenybė: „bambeklė“, „nuolat susiraukus“, „girtuoklis“, „kačių moteris“, „energijos užtaisas“ ir t.t. Todėl kuriant pagrindinį veikėją, kuriant jo charakterį atidžiai renkuosi kokį išskirtinį bruožą jam/jai suteikti. Priklausomai nuo to, koks tolimesnis vaidmuo laukia kuriamoje istorijoje.
Kai gimsta istorija, kartu su savimi atsinešdama pagrindinius veikėjus, jiems skiriu išskirtinį dėmesį. Kiekvienas jų turi atskirą savo „bylą“, kur aprašytas visas jos/jo gyvenimas nuo gimimo iki dabarties momento. Čia, priešingai nei rankraštyje, nėra užuominų, ar išmėtytų dėlionės detalių, kurias skaitant reikia surankioti per visą kūrinį, kol paaiškėja tiesa. Čia nėra paslapčių. Nėra „užtrauktų užuolaidų“. Juodai ant balto aprašau visas nuodėmes ir paklydimus, skausmus ir troškimus, kokie jie bebūtų.
Ar veikėjai formuoja autorių, ar visgi, autorius yra visagalis šeimininkas, nuo kurio priklauso istorijos tėkmė?
Pripažinsiu, tik rašant ketvirtą knygą galutinai įsitikinau, kad autorius nėra šeimininkas. Autorius, tarsi vedlys, lydintis savo veikėjus per istoriją, kol kiekvienas atranda savo kelią. Ne kartą įvykiai, rašomoje istorijoje, pasisuko kitaip, nei buvau suplanavusi. Veikėjas pasirinko kitaip, o versti jį persigalvoti atrodė neteisinga.
Buvo momentų, kai veikėjas ištarė tai, kas privertė susimąstyti: ar tai jis galvoja kaip aš, ar aš galvoju kaip jis. Nes mudu du atskiri žmonės. Jis – sulipdytas iš daugybės dalelių, skirtingų patirčių, ir dauguma nėra mano. Aš – sulipdyta gyvenimo. Bet taip pat esu ta, kuri rašo tą istoriją. Tai lyg ir turėčiau diktuoti tam tikras taisykles… Deja.
Keistai baugu, ir tuo pat metu džiugu, jog veikėjas, gimęs vaizduotėje, tapo toks tikras, apčiuopiamas ir savarankiškas. Tokie momentai man yra didžiausias apdovanojimas, jog padariau viską, ką galėjau geriausio. Tarsi mama, paleisdama savo vaiką į pasaulį, aš paleidžiu veikėjus gyventi savo gyvenimo.
Erika Amber